Daugiau kaip 200 tūkst., piliečių iš trečiųjų šalių dirba transporto sektoriuje, kuris pagal skundų skaičių Darbo ginčų komisijoje (toliau – DGK) užima antrą vietą, tačiau neabejotina, kad transporto sektorius atsidurtų ir prizinėje vietoje, jei dėl darbo santykiuose naudojamų principų kreiptųsi visi nukentėję užsieniečiai. Deja, daugumos atveju, dėl įstatymų, kalbos nesupratimo, pinigų stygiaus, piliečiai iš trečiųjų šalių neinicijuoja ginčo ir grįžta į savo šalį  be euro kišenėje. Valstybė sukūrė mechanizmą darbo ginčų sprendimui, bet neįtvirtino tinkamo reguliavimo, kas suteikia galimybę darbdaviams lietuvių kalbos nemokančius ir vietos įstatymų darbuotojus iš trečiųjų šalių mulkinti ir nebaudžiamai išnaudoti.

Nors darbo santykiai tarp darbdavio ir darbuotojo turi būti grindžiami sąžiningumu, bendradarbiavimu, nepiktnaudžiavimu teise, teisingos informacijos vienas kitam teikimu, lojalumu ir kitais panašiais teisės principais bei bendrosiomis darbo sutarties šalių teisėmis bei pareigomis, kurių tinkamas įgyvendinimas turėtų sukurti ir išlaikyti pasitikėjimo ryšį tarp šalių, tačiau transporto sektoriuje visi šie principai paminami ir vyraujanti praktika piešia toli gražu ne pasididžiavimo vertą situaciją.

Geresnio gyvenimo siekdami ir patikėję lietuvių darbdavių pažadais mokėti padorų atlyginimą ir sudaryti puikias darbo sąlygas, piliečiai iš trečiųjų šalių Lietuvoje randa ne išsvajotą geresnį atlygį, o pažeminimą, žiaurias ir suktas darbdaviui naudingas bei šiuolaikinei vergovei prilygstančias darbo sąlygas. Užsieniečiai lietuvių darbdavių išnaudojami įmantriausiais būdais, jie verčiami pasirašyti fiktyvius dokumentus, jiems sistemingai neišmokamas priklausantis darbo užmokestis, jiems, be jų valios, vietoj prastovų suforminamos nemokamos atostogos.

Daugelyje įmonių, kaip ir mano paskutinėje atstovaujamoje byloje, vairuotojams duodami pasirašyti kasos išlaidų orderiai, kuriuose nurodomos sumos neatitinka ir faktiškai nebūna išmokamos. Darbdaviai  ramia sąžine pateikia Darbo ginčų komisijai  suklastotus apskaitos dokumentus (kasos išlaidų orderius), DGK juos priima, nes ši institucija neturi kompetencijos vertinti, ar dokumentas tikras, ar suklastotas. Darbuotojai DGK posėdyje pateikia banko išrašus, kad pinigai nepervesti ir jie buvo apgauti, tačiau DGK atsainiai žiūri į tokius įrodymus, nevertina darbdavio nesąžiningumą įrodančių aplinkybių visumos, o iš darbuotojo reikalauja tokių įrodymų, kuriuos jis galėtų turėti nebent nuolat vaikščiodamas su diktafonu, filmavimo kamera ar su liuditojais. DGK vertina tik darbdavio pateiktus dokumentus iš formalios perspektyvos. Yra parašas, reiškiasi pinigus gavai, negavai, pateik įrodymus, kad pinigai nebuvo sumokėti. Bet Juk darbuotojas net nesupranta ant ko pasirašo, jam nėra žinoma kas yra tas KIO. Darbuotojams iš trečiųjų šalių jų atleidimo dieną duodama pasirašyti krūvos dokumentų (kasos išlaidų orderiai, avansinės apyskaitos, prašymai dėl neapmokamų atostogų ir kt.), įskaitant ir dokumentus už praėjusį laikotarpį jiems nesuprantama kalba, paaiškinant tik tiek, kad tai atleidimo dokumentai.  Dažnai ginčai dėl DU neišmokėjimo inicijuojami toms pačioms įmonėms, kurių darbuotojų išnaudojimo mechanizmas puikiai žinomas DGK. Tačiau DGK atstovams, priimant darbuotojui nepalankų sprendimą ir taip nusprendžiant darbuotojo tolimesnį likimą, tenka tik apgailestauti ir atsiprašinėti darbuotojų atstovų dėl priimto, neatitinkančio faktinės situacijos,  sprendimo.

Darbdaviai turėdami galimybę mokėti vairuotojams priklausantį DU grynaisiais pinigais, naudojasi institucijų aplaidumo, sureguliavimo ir kontrolės spraga, tokiu būdu įmonėse atsiranda didelės sumos į apskaitą neįtrauktų pinigų ir mažinamas įmonių apmokestinamas pelnas, į biudžetą nepatenka didelė dalis mokėtinų mokesčių. Finansų ministerija turėtų atlikti išsamią transporto įmonių sumokamų mokesčių– pelno, gyventojų pajamų, iškeliamo verslo ir kitus, įvertinant sektoriaus teikiamą pridėtinę vertę Lietuvos ekonomikai ir gyventojams, analizę, kurios rezultatai vargu ar nudžiugintų. Siekiant išvengti dokumentų klastojimo reiktų svarstyti galimybę tikslinti Darbo kodekso 139 straipsnio 3 dalį, įtvirtinant nuostatą dėl darbuotojų atlyginimo, dienpinigių ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų mokėjimo pavedimu į banko sąskaitą.  Kaip tai daro Norvegija, Švedija, Olandija, Vokietija  kur finansinių dokumentų pateikimas darbuotojui nesuprantama kalba ir išmokėjimas grynaisiais pinigais yra nusikaltimas, tačiau pas mus problemų tame nematoma ir leidžiama lobti verslininkams valstybės biudžeto ir darbuotojų iš trečiųjų šalių sąskaita. O paskui transporto įmonės  piktinasi, kodėl jų elgesys lemia „Mobilumo paketo“ atsiradimą Europos Sąjungoje.

Siekiant užtikrinti didesnes vairuotojų socialines garantijas, atsižvelgiant į kaimyninių šalių patirtį reiktų įvertinti tam tikros dienpinigių, mokamų vairuotojams, sumos apmokestinimo mechanizmą. Taip pat siekiant darbdaviams nesuteikti galimybės manipuliuoti išmokamų dienpinigių suma, reikalinga įvertinti būtinybę tikslinti Vyriausybės nutarimo nuostatą, kad kolektyvinėje ar darbo sutartyje nustatyti dienpinigių dydžiai negali būti mažesni kaip 50 procentų Vyriausybės patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžių, numatant konkrečius darbuotojui mokamų dienpinigių dydžius intervale nuo 50 iki 100 procentų.

Darbuotojams turi būti sudaromos sąlygos aiškiai suprasti savo teises ir pareigas, nustatomas darbo sutartyje, įtvirtinant pareigą darbdaviams darbo sutartis su darbuotojais iš kitų šalių pasirašyti ne tik lietuvių, bet ir kita, jiems suprantama kalba (arba užtikrinti darbo sutarties vertimą).

Siekiant išvengti pažeidimų darbo ir poilsio laiko nustatyme kelių transporto įmonėse (nemokamų atostogų suteikimas, nemokamas laisvas laikas, darbas poilsio ir švenčių dienomis), reikalingas galiojančio teisinio reguliavimo įvertinimas ir esant poreikiui jo tobulinimas.

Vyriausybės lygmenyje reiktų siekti įdiegti tarpinstitucinį stebėsenos, kontrolės ir sprendimų priėmimo mechanizmą, kas užtikrintų sisteminį sektoriaus problemų sprendimą ir sektoriaus vystymą.

Taigi mechanizmų ir pasiūlymų susidariusiai situacijai spręsti yra, belieka tikėtis, kad bus imamasi realių darbų ir šiuos bei kitus teiktus siūlymus pamatysime jų įgyvendinimo perspektyvoje.