Artūras Paulauskas
Artūras Paulauskas

Politika be principų. Turtas be darbo. Malonumas be sąžinės. Žinios be asmenybės. Komercija be moralės. Mokslas be žmoniškumo. Garbinimas be aukojimosi. Teisės be pareigų. Šie Mohandaso Gandžio žodžiai dabar yra plačiai žinomi ir cituojami. Aš tarp tų nuodėmių įrašyčiau dar vieną – žodžiai be įsipareigojimo. Tai tokia nuodėmė, kai kalbame, bet nieko nedarome, o dar blogiau – darome atvirkščiai.

Kai mes savo teisiniais aktais, įvairiomis deklaracijomis, žmogaus teisių biliais suformuojame visuomenės lūkesčius, ji tikisi stabilumo, kad tie lūkesčiai ir bus įgyvendinti, kad tos vertybės, kurios deklaruojamos, yra amžinos, o tie, kurie jas įgyvendins, kels pasitikėjimą. Tačiau kas iš tiesų atsitinka tikrovėje? Toms deklaracijoms dažnai galioja dvejopi, kai kada ir trejopi standartai, o gražias kalbas lydi visiškai priešingi veiksmai. Galiu pateikti pavyzdį iš šių dienų. Štai Užsienio reikalų ministerija aiškina, kad Taivano atveju remiamasi vertybine užsienio politika, bet kai paklausiama, kodėl nepasirašė ES ambasadorių rašto dėl Turkijoje jau penktus metus be teismo kalinčio vieno visuomenės veikėjo, tada atsiranda pragmatiški argumentai: Turkija yra NATO valstybė, ji mums artima ir pan. Kitaip sakant, kaip labai dažnai pas mus būna, nevertinama standartų požiūriu, bet vertinama tai, ar tas žmogus stovi šalia tavęs, ar prieš tave.

Šiandien turbūt pats populiariausias žodis – „vertybės”. Tik štai klausimas, ar mes vienodai suprantame šitą žodį. Būna, kad išgirdus „vertybės”, tiesiog nukrato, nes jau neaišku, ką norime tuo pasakyti. Todėl šitą žodį norisi vartoti atsargiai. Jis neseniai skambėjo prie „Respublikos” apskritojo stalo, kuriame diskutuota, ar pasaulyje virstant vertybėms mes sugebėsime išugdyti asmenybes. Taigi, pakalbėkime apie vertybes ir asmenybes.

Noriu prisiminti savo ne visai malonią patirtį iš mokyklos laikų. Ten man nelabai patiko, nes nuolat konfliktuodavau dėl to, kad mus visus bandė sulyginti, visus padaryti vienodus. Ir kai reikalaujama neišsišokti, neprieštarauti, patylėti, tada sunku patikėti, kad tokioje aplinkoje gali gimti ir augti asmenybės. Aišku, jos kartais prasimušdavo, bet prasimušdavo tarsi pro šarvą, per didelį pasipriešinimą.

Neseniai Konstitucijos dienos proga man teko dalyvauti teisėjų diskusijoje apie teismų ir teisėjų nepriklausomumą. Klausimas buvo, ar teisėjų nepriklausomumas yra vertybė. Mažai kas galėtų tam prieštarauti. Bet ar kiekvienas teisėjas imasi ginti šią vertybę kiekvieną dieną? Diskusijoje taip pat buvo užduotas klausimas, ar tas teisėjas, kuris turi stuburą, savo nuomonę, nenukentės, ar nesusigadins savo karjeros. Taip, manau, kad yra didelė tikimybė, jog jis apsunkins savo gyvenimą. Bet jeigu mes sakome, kad teisėjo nepriklausomumas yra vertybė, tai turime deklaruoti, kad ją verta ginti visais atvejais, visomis priemonėmis, nežiūrint, kokios gali būti pasekmės. Bet kiek tokių žmonių rastume tarp pačių teisėjų? Deja, nedaug. Ir kai girdžiu sakant, kad atlyginimus reikia didinti, įstatymus keisti, bausmes griežtinti patiems teisėjams, galvoju, kad galim prirašyti įstatymų, galime deklaruoti, ką tik norime, bet, visų pirma, tai turi būti paties teisėjo apsisprendimas, kartais net pasiaukojimas. Taigi, grįžtant prie asmenybių ugdymo, reikia pasakyti, kad aplink vien dvejopi standartai ir daug melo.

Prisiminkime istoriją: monarchai visada buvo suverenai, visų laisvių ir privilegijų dalintojai, tačiau, kas gaudavo privilegijas ir laisves? Tie, kurie turėjo turto, įtaką ir galią. Jie tiesiog iš to monarcho išreikalaudavo privilegijų. Bet devyniasdešimt procentų žmonių buvo visai beteisiai. Vystantis visuomenei, apie 1600-1700 metus, buvo priimta daug teisės aktų, skatinančių atsižvelgti į žmogaus teises: Anglijoje buvo priimtas teisės bilis, JAV paskelbta Nepriklausomybės deklaracija, Prancūzijoje – Žmogaus ir piliečių teisių deklaracija. Šiuose dokumentuose buvo teigiama, kad visi žmonės yra lygūs, kad pats Sutvėrėjas suteikė jiems neatimamas teises – gyvenimą, laisvę, laimės suvokimą ir pan. Tos prigimtinės teisės buvo deklaruotos ir atrodė, kad pasaulis sprogo, o žmonių galvose įvyko perversmas. Bet nieko panašaus… Vergija, segregacija, rasizmas, kolonializmas, moterų žeminimas, genocidas – visa tai dar po visų šių gražiausių deklaracijų ir žodžių gyvavo šimtmečius. Paskui JAV dar ilgai gyvavo vergovė, o pas mus, Lietuvoje, taip pat dar daug metų egzistavo baudžiauninkai, nors tuometę Konstituciją laikome itin progresyvia. Taigi, istoriškai žiūrint, žodis ir veiksmas dažnai labai smarkai skiriasi. Todėl tik kalbomis labai sunku įtikinti žmones patikėti jiems siūlomomis vertybėmis. Prisiminkime, JAV Nepriklausomybės deklaracijos autorius Tomas Džefersonas buvo didžiulis vergvaldys ir per savo gyvenimą nė vieno vergo nepaleido į laisvę, nors pats skelbė, kad žmonės yra lygūs.

Persikelkime į šiuos laikus. Šiandien taip pat egzistuoja manipuliacijos žmonių sąmone, propaganda – visos laisvės, demokratijos sąvokos yra devalvuojamos, imituojama, kad žmonės dalyvauja priimant sprendimus. Ir pati demokratija yra imituojama, nes žmonės yra nutolinami nuo valdymo proceso. Jie mato, kad šalia tų visų gražių žodžių į viršų iškyla utilitariniai, prekiniai tikslai, o tarnavimas idealams, kaip tik padaro žmonių gyvenimą labai nepatogų. Žmonės, kurie siekia idealų, neretai tampa visuomenės autsaideriais, nepritampančiais, trukdančiais, niekam nereikalingais.

Žmogaus gyvenimas nesusideda iš vienos ar dviejų spalvų. Ir žmogus juk negali būti visiškai krištolinis, pas mus juk šventųjų nėra. Bet negali būti ir visiškai blogas. Tačiau klystant svarbu taisyti klaidas, rodyti pavyzdį vaikams, kad žmogus auga, kad jis gali pasikeisti. Rimtai kalbant, reikalinga humanistinė revoliucija, kuri akcentuotų vertybes, idealus. Jeigu ta revoliucija neįvyks, manau, priartės civilizacijos saulėlydis, nes mes patys išduodame savo vertybes, naikiname save kaip civilizaciją. Jeigu to nekeisime, prarasime tikėjimą valstybe ir galų gale pačią valstybę.