Deja, tenka pripažinti, kad pastarieji prezidento metiniai pranešimai, sprendžiant iš jų turinio, yra daugiau biurokratinis formalumas, kurio reikalauja mūsų Konstitucija, įstatymai ir politinė tradicija. Aišku, kad prezidento metinis pranešimas turėtų pateikti esminę šalies politinio gyvenimo analizę, tai turėtų būti tam tikras barometras ar orientyras, atskleidžiantis, kur mes esame ir ką galime padaryti. Toks pranešimas kartu taptų signalu politinei sistemai ir visuomenei, skelbiančiu, kur ir kaip juda mūsų šalis, kokią vietą užimame Europoje ir pasaulyje. Manau, metinių pranešimų turinys priklauso nuo veikiančių prezidentų intelektinių gebėjimų, išprusimo ir akiračio. Jei sakome, kad prezidentas tam tikra prasme yra visuomenės moralinis autoritetas, dvasinis lyderis, būtent tokio metinio pranešimo norėtųsi tikėtis iš prezidento, nepriklausomai nuo to, kas juo bebūtų. Galėtume prisiminti, kad mūsų prezidentų metiniai pranešimai būdavo labai skirtingi. Man stipriausio metinio prezidento pranešimo pavyzdys yra prezidento Valdo Adamkaus 1999 m. perskaitytas pranešimas, kuris labai aiškiai nubrėžė gaires, kokia mūsų valstybės raidos kryptis, koks yra santykis tarp valstybės ir visuomenės. Jeigu šiandien tas pranešimo tekstas būtų išspausdintas, jeigu paimtume atskiras jo citatas, pamatytume, kad tai buvo atviras prezidento kreipimasis į visuomenę, politikus, verslo atstovus, kvietimas eiti labai aiškia vakarietiška kryptimi. To kelio pagrindas – pasitikėjimas vienas kitu, bendradarbiavimas, atvirumas, įsipareigojimas bendrajam gėriui aiškiai suprantant, kad valstybės kūrimo pagrindas yra privati iniciatyva. Valstybę kuria žmonės, atskiri asmenys, sujungiantys savo jėgas. Jeigu šiandien būtų paskelbtos to metinio pranešimo ištraukos, prezidentas Valdas Adamkus ko gero būtų užsipultas, nes nuo to laiko daug kas pasikeitė. Naują kryptį savo metiniais pranešimais nubrėžė prezidentė Dalia Grybauskaitė, tam tikra prasme bandžiusi grąžinti mus į sovietmetį, kai buvo įprasta nepasitikėti visuomene, nebendrauti, nebendradarbiauti, kai įprastas dalykas buvo grasinimai, bausmės, konfliktai. Norėtųsi, kad su prezidentu Gitanu Nausėda grįžtume į vakarietišką kelią. Deja, jo metinių pranešimų turinį turbūt reikėtų vertinti kaip labai vietinio pobūdžio, be aiškios krypties, ambicijos, nekeliantį rimtesnių diskusijų.

Visa publikacija – Valstiečių laikraštyje.