Artėja NATO vadovų susitikimas Vilniuje. Ar jis bus istorinis mums ir Ukrainai? Ukrainos prezidentas ir ukrainiečiai nori bei yra verti gauti aiškų pakvietimą į NATO, o kartu ir planą, kada ir kaip tai pasiekti.
Narystės Ukraina siekia nuo 2014, tačiau šiemet pačių ukrainiečių parama narystei pakilo į neįtikėtinas aukštumas. Ukrainos Rating Sociological Group skelbia, kad Ukrainos narystei NATO ir ES pritartų beveik 90 proc. apklaustų Ukrainos piliečių, nors didelės šalies regionuose nuomonių skirtumai visada buvo dideli. Tradiciškai vakarų ukrainiečių parama integracijai į Europos Sąjungą (ES) ir NATO visada buvo didelė, o dabar ji viršija 90 proc.!
Milžiniškas lūžis įvyko ir Rytų Ukrainoje. Iki karo buvę pakankamai skeptiški, tai dabar už Ukrainos narystę ES ir NATO pasisako per 80 procentų apklaustųjų.
Už savo siekį būti kartu su mumis ukrainiečiai moka didžiausią kainą – savo krauju. Europa šią kruviną duoklę atidavė per II-ąjį Pasaulinį karą ir vėlesnę sovietų agresiją padalintoje pokario Europoje. Deja, pasaulis mažai pasikeitė – bet kuri demokratinė Europos valstybė gali jaustis saugi tik tapusi šio aljanso nare. NATO blokas skirtas ne karams laimėti, o jų išvengti. Ir tai vienintelė garantija, kurios reikia Ukrainai. Tačiau NATO nare tapti ne taip paprasta.
Lengvai (dėl aukšto karinio pasirengimo) ir bendrų vertybių narystę pasiekė Suomija, politiškai užstrigo Švedija. Gaila, kad Lietuvos užsienio politikos vadovai nepadarė nieko, kad Vengrijos ir Turkijos pozicija dėl Švedijos narystės iki susitikimo Vilniuje pasikeistų. Galėjo ir į Turkiją, ir į Vengriją nuvykti mūsų prezidentas ar užsienio reikalų ministras ir siekti pritarimo. Žinoma, kur kas paprasčiau Briuselio koridoriuose prieš žurnalistų kameras piktintis ir visus kritikuoti nei imtis realių diplomatinių veiksmų.
Ką gi, ir vėl praleidome progą! Net būdami vieno svarbiausių pasaulyje renginio šeimininkai liksime tik renginio „vieta“, o ne realią politiką formuojantys aljanso partneriai. Net neabejoju, kad tokias Lietuvos pastangas būtų įvertinę ne tik švedai, bet ir visos NATO narės. Ir svarbiausia – tai būtų aktyvus veikimas bendram NATO organizacijos labui. Bet mūsų trumparegiškos užsienio politikos prioritetas – tik vidiniai ginčai dėl Vokietijos brigados, kas ką sakė ir kas ko nepadarė…
Ir Lietuvos stojimas į Aljansą nebuvo lengvas – reikėjo įgyvendinti net kelis stojimo į NATO narystės planus. Juos privalėjo pereiti kiekviena prie aljanso prisijungti siekusi valstybė. Ir tai ne tik kariniai standartai, tai visos valstybės pažanga, bendros vertybės bei skaidrus demokratinis valstybės valdymas.
Vieną NATO reikalavimų dalį šiandien Ukraina atlieka praktiškai – kariauja pagal NATO sistemą ir su NATO Aljanse naudojamais ginklais. Net neabejoju, kad Ukrainos laukia pergalė prieš putinišką režimą. Po pergalės su išorės priešais reikės ir kitų ne mažesnių pergalių savo šalies viduje. Sprendžiant iš dabartinio ukrainiečių ryžto tapti ES ir NATO nariais, panašu, kad to ryžto tikrai netruks ir vidinėms reformoms. Tikėkimės, nei ryžto, nei valios ateityje nepritrūks ir Ukrainos politikams, kuriems taikos metu, deja, retai pavykdavo surasti bendrą sutarimą.
Ukrainos laukia ir diplomatinė kova, įveikiant galimas kai kurių valstybių politines intrigas, ir čia Lietuvos diplomatijai gera galimybė parodyti savo kompetenciją bei realią įtaką ES ir NATO koridoriuose siekiant bendrų tikslų.
Iki NATO viršūnių susitikimo liko nedaug, tačiau pakankamai, kad visi, kurie ne žodžiais, o veiksmais palaiko Ukrainą, ragintų savo šalių politikus ir pasiektų, kad šios didvyriškos tautos žmonės išgirstų aiškų ir nedviprasmišką kvietimą tapti NATO nare. NATO vartai privalo atsidaryti, o tada prasideda kelias.
