Maždaug penkiasdešimt tūkstančių empatiškų laisvės rėmėjų susikibo rankomis tarp Vilniaus ir Baltarusijos sienos. Nuostabus vaizdas. Didinga patirtis. Kažkada, dar prezidento Adamkaus laikais, Lietuva buvo vadinta Mažuoju Būgnininku, kuris drąsiai eina priekyje ir šaukia į laisvę kaimynus Rytuose ir Pietuose.

Vėliau šis patosas šiek tiek apslopo, imta labiau orientuotis į turtingus kaimynus už jūros nei „ubagus“ šalia. Bet stiprus įdirbis ir entuziastų atkaklumas davė vaisių, iš gniaužiančios Rytų įtakos besivaduojantys ukrainiečiai ir kartvelai Lietuvą laiko didžiąja mažąja drauge ir tai, turbūt, išliks jų atmintyje ilgam. Dabar atėjo baltarusių eilė.

Šiuo atveju niekas, žvelgiantis giliau, o ne vien atliekantis laisvės propagandisto rolę, nemano, kad viskas vyks sklandžiai ir greitai. Per daug didelė mūsų pietrytinio kaimyno gyventojų dalis yra stipriai prisirišusi (gal tiksliau, nuolatinės ilgametės propagandos pririšta) prie Rusijos. Tai tinka net ir kultūros elitui.

Ką gi, panašu, kad Vilniuje susispietę pilietinės visuomenės ir žmogaus teisių aktyvistai visada buvo daug aktyvesni (nes turėjo stipresnį užnugarį?) nei mūsų kultūrininkai. Tačiau padėtis keičiasi, nors turėtų keistis dar greičiau.

Pirmą rimtą žingsnį žengė naujas protingai aktyvus, o ne vien visur gražiai besišypsantis, kaip dabar įprasta, Vilniaus universiteto rektorius Rimvydas Petrauskas. Seniausias ne vien LDK, o ir visoje Rytų Europoje universitetas ištiesė ranką baltarusių studentams, pasiūlęs nemokamas vietas ir net stipendijas. Rektorius tai pavadino LDK stipendijomis ir pametėjo mums visiems šiuo metu, turbūt, svarbiausią idėją. Kurkime kultūrinę LDK!

Mažasis Būgnininkas dabar bus naudingesnis, jei paims fleitą ar kokį kitą švelniai viliojantį instrumentą ir kvies draugauti visus baltarusius, net ir tuos vadinamus „vatnikus“.

Taip, Baltarusijos situacija paradoksali. Iki dabar Lukašenka nebuvo pripažinęs Krymo Rusijai, kai jo į kalėjimą pasodintas varžovas ir po to opozicijos lydere tapusios Svetlanos Cichanouskajos vyras savo laiku tuo džiaugėsi. Tačiau viskas keičiasi ar bent jau gali pasikeisti.

Svetlana savo vaikus buvo išsiuntusi į Lietuvą, o ne Rusiją. Beje, įdomi detalė, kurią minėjo airių ir britų spauda. Svetlana augo 40 kilometrų nuo Černobylio ir po sprogimo, nuo dvylikos metų pagal paramos nukentėjusiems vaikams programą kiekvieną vasarą leisdavo jaukiame Airijos miestelyje mieloje empatiškoje šeimoje. Galbūt todėl pasirinko studijuoti anglų kalbą ir kartais dirbdavo vertėja labdaros organizacijose Airijoje. Tai patirtis, kurį įstringa.

Ką dabar būtina suteikti baltarusiams – tai galimybė lyginti. Suteikti jiems tai, ką turėjo Svetlana, ką dabar turi jos vaikai ir tie žmonės, kurie gauna teisingą, Kremliaus propagandistų neužjuodintą informaciją. Ir kas šiuo represijų Baltarusijoje metu ypatingai svarbu – duoti saugumą tiems, kurie jau nukentėjo ir dar nukentės.

Atsisakė tarnauti uzurpatoriui ir buvo išvaikyti Jankos Kupalos aktoriai kartu su direktoriumi? Reikia pasiūlyti jiems laikiną buveinę Vilniuje! Iš darbo išmesti ir propagandistais iš Maskvos pakeisti valstybinio transliuotojo darbuotojai? Kodėl skubiai nesikreipus į Europos Komisiją, kuri akivaizdžiai nežino, ko imtis, ir nepaprašyti finansavimo Vilniuje galinčiai bazuotis stipriai informaciniai tarnybai baltarusių ir rusų kalbomis? Gal tada ir dauguma baltarusių pagaliau išgirstų, kad jų šalies bendrasis vidaus produktas, tenkantis vienam žmogui, yra penkis kartus mažesnis nei Lietuvos, nepaisant visų Lukašenkos neprivatizuotų fabrikų. Ir taip toliau.

Ir kad visi, kurie pasipriešina neteisingumui žinotų – Lietuva ir Europa jiems padės! Ir Lietuva visada bus ta, kuri eina priekyje. Istorija ir kaimynystė mus įpareigoja. Mus įpareigoja Vytis ir tikroji Baltarusios vėliava, kurios spalvos taip pat paimtos iš mūsų herbo. Ir tą vėliavą 1917 metais sukūrė baltarusis, kuris vėliau turėjo bėgti iš tėvynės ir ilgai gyveno Kaune, dirbdamas Lietuvos valstybės labui.

Atrodo, daug kultūros žmonių artimiausiu laiku gali būti išvaryti ar pasitraukti, saugodami savo gyvybes ar bent jau galimybę laisvai kurti. Štai pasaulinio garso Baltarusijos menininkas Vladimiras Cesler, su Minsko galerija, kuri vadinosi simboliškai „Podzemka“ (dabar „Ygallery“ ) dalyvavęs ir ArtVilnius mugėje, po to, kai buvo išrinktas į Koordinacinę Tarybą, sulaukė grasinimų ir paliko savo šalį.

Taigi ištieskime rankas! Nes mūsų jėga, ne NATO tankai, kuriais Lukašenka gąsdina naiviuosius, o amžinas laisvės ir teisingumo siekis esantis kiekvieno žmogaus gelmėse.

Žyve, Belarus!

D. Stomienės straipsnis publikuotas – https://www.lrt.lt/naujienos/pozicija/679/1217972/diana-stomiene-laisves-kelias-kulturine-ldk?fbclid=IwAR2ZPIk7Kt9hLaB5beoxEGdcV3CJSPfJqj0wD2GyaF_qSoHN4Cg9z0ySkGA