Neseniai per LRT radijo „Kultūros savaitę“ išgirdau Viktoro Bachmetjevo komentarą. Paprastai jie būna tikslūs ir protingi, tad supratusi apie ką šįkart jis šneka, net sustingau iš nuostabos. Gal jis eina į rinkimus? – buvo pirma mintis.

Gal toks ideologizuotas, tendencingas, filosofui nebūdingas tekstas atsirado, nes vienai iš reitingų dugno bandančiai kilti partijai vėl reikia tuščių šnekų apie smėliuką, kurio, tiesa, jau nebeliko?

Tebūnie, pagalvojau tada ir beveik pamiršau. Bet viduje kirbėjo pasipriešinimas tam visas ribas išplaunančiam „dzin liberalizmui“, kuris bent jau tada, kai nėra vien paaugliškas kvailiojimas, gali tapti pavojingas – gali tapti griežta siauros ideologijos politika su labai liūdnomis pasekmėmis.

Nes jau turbūt visi žiūrintys mato – buki kultūriniai karai daug kur pasaulyje graso virsti kruvinu kraštutinumų susidūrimu, kaip kažkada tarp komunistų ir fašistų. Pasekmes mes visi žinom. Bandykime to išvengti čia, Lietuvoje. Kol ne per vėlu.

Taip, tai ne gerbiamas filosofas, o aš einu į Seimą. Esu liberalė, nors dabar ir nebe tokia aistringa, kaip jaunystėje. Tai reiškia, kad esu klasikinė liberalė, galbūt net šiek tiek konservatyvi. Aš tikiu, kad visa ko pagrindas yra laisvė. Tačiau kaip mes elgsimės, būdami laisvi, priklauso nuo mūsų visų susitarimo. Iš to susitarimo atsiranda šeima, bendruomenė, tauta, valstybė ir netgi ta pati Europos Sąjunga. Nė viena iš šitų bendrijų negali sėkmingai gyvuoti be savo kolektyvinės atminties, tai yra, be savo tapatybės suvokimo ir puoselėjimo.

Kalbu apie istorinę atmintį, kurią ironiškas filosofas įvardijo kaip visišką nesusipratimą. Pagal jį nesusipratimas yra ir pati Vilniaus savivaldybės tarybos prieš metus įsteigta Istorinės atminties komisija, kurios narė, kaip vienintelė opozicijos atstovė, esu ir aš.

Na taip, komisija buvo įsteigta po visuomenę sukiršinusių skandalų dėl Kazio Škirpos alėjos pervardijimo ir generolo Noreikos atminimo lentos naktinio nuėmimo. Jos tikslas – gerai išdiskutuoti ir neleisti savivalės priimant sprendimus, kurie paveiks mūsų kolektyvinę atmintį. Komisijoje kartu su istorikais mes kalbamės apie paminklus, atminimo lentas, pavadinimus ir panašius dalykus. Tai ir vadinasi atminties politika. Nežinau civilizuotos šalies, kurioje tokia politika nebūtų vykdoma. Klausimas tik – kaip? Visuomenei susitarus, ar vadukams nusprendus?

Be sąmoningos atminties politikos Vakarų valstybės nebūtų įstatymais įtvirtinusios Holokausto neigimo, nacių simbolių ir panašių istorinę atmintį pavojingai iškraipančių dalykų draudimo. Komunistiniai simboliai vis dar diskutuojami ir čia labai svarbus tampa Lietuvos, kaip ir kitų nuo Raudonojo maro nukentėjusių šalių, vaidmuo. Visa tai – atminties politika. Be jos tapsime lengvai pažeidžiami naujų ir senų agresorių.

Žinoma, atminties politika neturėtų remtis melu ar, kad ir nesąmoningais, iškraipymais. Todėl ir reikalinga diskusija. Istorikai padeda visuomenei ir politikams, atsiranda naujų faktų, ir taip laikui bėgant istorinė atmintis ir jos politika, tai yra, tas mūsų susitarimas apie didvyrius ir svarbiausius įvykius, gali keistis. Bet jis negali būti primetamas jėga!

Žinoma, gerbiamas filosofas teisingai kalba apie istorinių asmenybių prieštaringumą. Tačiau tai galima pritaikyti ne vien Vytautui Didžiajam. Tai tinka kiekvienam, tiesa – skirtingu laipsniu. Matyt, teisingiausia būtų vertinti poelgius, ir jeigu jie didvyriški – pagerbti už tai, o bjaurius dalykus pasmerkti.

Todėl prieš pusantrų metų ir balsavau prieš Škirpos alėjos pervardijimą. Nes šitaip mes triname savo istoriją. Škirpa buvo pagerbtas tikrai ne todėl, kad reziduodamas Vokietijoje klaidingai tikėjo galimybe išlaikyti Lietuvos nepriklausomybę kolaboruojant su naciais. Herojumi jis tapo dviem dešimtmečiais anksčiau, kai būdamas pirmuoju Lietuvos kariuomenės savanoriu (!), nepaisydamas pavojaus, vadovavo Lietuvos vėliavos iškėlimui Gedimino bokšte. Ar toks žmogus nevertas pagerbimo, nors į senatvę jis ir nusivažiavo? Ar bailiai užsimerkdami prieš erzinantį žmogaus ir istorijos prieštaringumą, mes netampame ideologiniais primityvais ir istoriniais mankurtais?

Argi tai ne pavojingas atminties blokas, kai švęsdami Lietuvos vėliavos dieną, nedrįsime pagerbti tai padariusio žmogaus? Užtušuodami nemalonius dalykus, mes tikrai nepasieksime sutarimo ir visuomeninės taikos. Greičiau jau, atvirkščiai.

Sutarimą galime pasiekti tik mokydamiesi iš istorijos ir turėdami tą patį tikslą – stiprinti mūsų įvairialypę, kintančią, nuolat atsinaujinančią, tačiau bendrą tapatybę. Nesvarbu kokios kilmės mes būtume.

Taip, į praeitį visada žiūrime iš dabarties pozicijų. Istorinės atminties ir tapatybės formavimo šviesoje savotiškai pamokoma yra rugsėjo aštuntoji: Vytauto karūnavimo 1430 m. ir Pergalės Oršos mūšyje 1514 m. diena. Tarpukariu ypatingos reikšmės turėjo, dabartinėmis mūsų akimis žvelgiant, keistoka Tautos šventė, kai buvo prisimenama neuždėta karališka Vytauto karūna. Tačiau tada ši šventė buvo prasminga, nes simbolizavo atgimusios tautos siekį įsitvirtinti kaip valstybei, kuri nėra kažkuo prastesnė už kaimynę Lenkiją. Tai lenkai „pavogė“ karūną, o vėliau ir Vilnių. Visa tai reikėjo atgauti.

Tačiau dabar mums daug svarbesnis Oršos mūšis, kai LDK įveikė tris kartus gausesnę Maskvos kariuomenę. Ir tai diena, kai mes vėl galime ištiesti ranką broliams baltarusiams. 1992 metais laisvoje Baltarusioje rugsėjo 8–oji net buvo paskelbta Kariuomenės šlovės diena, prisaikdinta 12 karininkų ir 3000 savanorių karių. LDK kariuomenės vadas Konstantinas Ostragiškis buvo jų herojus. Lukašenka visa tai nutraukė. Tačiau tikiu, kad sveika istorinė atmintis nugalės. Nes baltarusiams jau nebe dzin. Tikiuosi, ir mums.

Straipsnis publikuotas: https://www.lrt.lt/naujienos/pozicija/679/1227006/diana-stomiene-paslovinti-suniekinti-uzmirsti-istorine-atmintis-ir-dzin-liberalizmas?fbclid=IwAR1rjnqg5ypWqumoLXjaaOQoN2dr77F3Ujs5YPFnSEbc7J13AORcs9VGHcs