Šįmet sukanka 34-iosios Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo metinės. Galime pasidžiaugti, jog mūsų šalis pasiekė įspūdingų laimėjimų įvairiose gyvenimo srityse. Lietuva išsivadavo ne tik iš sovietinės priespaudos, bet ir iš planinės ekonomikos gniaužtų, įsivyravo rinkos ekonomika, mūsų šalies piliečiai naudojasi įvairiomis civilizuotame Vakarų pasaulyje pripažintomis Žmogaus teisėmis bei laisvėmis, žmonės nebepersekiojami dėl savo pažiūrų, atgauta tikėjimo, saviraiškos laisvė, Lietuva jau 20 metų yra pilnateisė Europos Sąjungos bei NATO narė… Privalumų ir pasiekimų galima būtų vardinti pakankamai daug…
Tačiau, tenka pripažinti, jog, deja, per daugiau kaip trečdalį šimtmečio ne visose srityse pasiekta apčiuopiamos pažangos. Visos politinės partijos, kurios iki šiol buvo ir tebėra valdžioje, kultūros sričiai, švelniai tariant, skyrė nepakankamai dėmesio. Daugelis pažadų apie išskirtinį dėmesį Kultūrai liko neištesėti. Dar nuo Sąjūdžio laikų buvęs populiarus šūkis „Lietuva be kultūros – Lietuva be ateities“ teliko tik šūkiu, visos valdžios iki šiol apsiribodavo gražiomis kalbomis apie kultūros svarbą, rūpestį menininkais, jų gerbūviu…
Kaip bebūtų apmaudu, tačiau kūrybingi žmonės, besidarbuojantys šioje srityje tapo tarsi antrarūšiai… Praktikuojama dvigubų standartų sistema, kai, pavyzdžiui, sporto srities profesionalui už jo tarptautinio lygio pasiekimus atseikėjamos solidžios lėšos, o menininkas už analogiškus rezultatus gana dažnai negauna nė cento…
Mano supratimu, nepriimtina, kai vienoje srityje garsinantys Lietuvą tarptautiniu lygiu žmonės finansiškai skatinami, kitoje – ne… Finansinė paskata menininkams turėtų būti Valstybės garbės reikalas… Kai tarptautinio lygio pasiekimus pristatantys menininkai paliekami likimo valiai, apsiribojama tik padėkomis, gražiomis kalbomis, neverta stebėtis, kai dalis jų išvyksta į užsienį arba atsisako savo kūrybinės veiklos, nes nebemato perspektyvų… Ko vertas vien tas apgailėtinas faktas, jog profesionalus menininkas muzikas, muzikos magistras, tarptautinių konkursų laureatas, tarptautinių festivalių dalyvis, dirbdamas (bendras stažas 33 metai) pilnu etatu per mėnesį „į rankas“ teuždirba vos 982€… Tai skandalinga!.. Ir tai ne išimtinis atvejis, o sistema – tokių ir panašių pavyzdžių surastume pakankamai…
Tuo tarpu pagalbiniam (!) darbininkui siūlomas atlyginimas nuo 900€… Ši padėtis seniausiai turėjo būti ištaisyta, bet, kaip sakoma, geriau vėliau, negu niekada… Tuo labiau, kad, mano nuomone, kultūros sritis – viena prioritetinių šalyje, šalia krašto apsaugos, medicinos, švietimo ir kt. Kultūros sričiai jokiu būdu negalima taikyti rinkos ekonomikos modelio, nes be dotacijų ji neišgyvens… Todėl siūlau nacionaliniu lygmeniu ieškoti bendro sutarimo, kad šiai sričiai būtų skiriama ne mažiau, kaip po 2% BVP kasmet. Racionaliai naudojant šias lėšas galima būtų efektyviai pagerinti menininkų, kultūros darbuotojų gyvenimo kokybę. Reikėtų, kad kiekvienos savivaldybės Kultūros komitetas pateiktų Kultūros ministerijai savo miesto asmenų, garsinančių Lietuvą tarptautiniu lygiu, sąrašą. Mano preliminariais duomenimis (juos reikėtų patikslinti) tokių žmonių per visą Lietuvą susidarytų apie 5000… Šalies mastu tai nėra daug – kiekvienam jų skiriant bent po 20 000 € per metus, valstybės biudžetui tai nebūtų per didelė finansinė našta, o šių žmonių gyvenimo kokybę būtų galima ženkliai pagerinti. Nauda būtų akivaizdi – menininkai galėtų negaišti savo laiko papildomų darbų paieškoms (nesant normaliam darbo bei poilsio režimui, kai dirbama per keletą darboviečių, žmogus pervargsta, išsenka jo kūrybinis potencialas, neišvengiamai krenta profesinis lygis), o susikoncentruoti į savo tiesioginę kūrybinę veiklą – ruoštųsi ir dalyvautų koncertuose, festivaliuose, konkursuose, parodose, spektakliuose bei kituose kultūriniuose renginiuose negalvodami ar užteks pinigų komunaliniams mokesčiams susimokėti…
Planuojant renginius galėtų būti sudaromos sutartys su profesionaliais menininkais, meno kolektyvais dėl dalyvavimo juose. Turėtų būti ieškomos galimybės skatinti verslą, norintį ir galintį remti profesionalųjį meną (atskirus menininkus arba meno kolektyvus), pasinaudoti Europos Sąjungos Kultūros fondų lėšomis, kitomis galimybėmis.
Šiuo metu vis dar tebėra nemažai apleistų, nebeveikiančių Kultūros įstaigų, kurių išlaikymui tebeskiriamos lėšos – būtina spręsti šiuos klausimus neatidėliojant, atlikti išsamų auditą. Kultūros finansavime prioritetu turėtų būti ne pastatai, o kūrėjai, kuriantys tą kultūrą… Valdančiosios daugumos Kultūros politika bent jau kol kas yra per daug paviršutiniška, fragmentuota, joje trūksta nuoseklumo…
Susidaro įspūdis, jog eilinį kartą apsiribojama skambiomis padėkomis, pažadais rūpintis Kultūros reikalais, menininkų gerbūviu, nėra aiškios valstybinės Kultūros strategijos, konkrečių planų šių pažadų įgyvendinimui, pasigendu asmeninės Kultūros ministro lyderystės, jo iniciatyvų šiais, labai aktualiais visai menininkų, kultūros atstovų bendruomenei, klausimais.
