Remigijus Žemaitaitis
Remigijus Žemaitaitis

Neturėjau abejonės, kad konservatoriai bandys vėl ir vėl suteikti Prezidento statusą partijos patriarchui Vytautui Landsbergiui. Nesvarbu, kad pats V. Landsbergis yra pareiškęs, jog jam to visai nereikia. Gal to reikia partijos „imidžui“? To nebus. Sakau kaip teisininkas, o ne opozicionierius. O jei tai nutiks, bus paminta Konstitucija, sudrebinti valstybės teisės pamatai dėl vieno žmogaus arba dėl vienos partijos.

Suprantu, kad dabar yra labai tinkamas metas konservatorių tikslui pasiekti. Pakaks mainais į patriarcho patvirtinimą Prezidentu koalicijos partneriams parūpinti partnerystės įstatymą. Tik problema – partnerystės įstatymo projektas gerokai netraukia iki Laisvės partijos siekio. Sako, grįšime su šiuo klausimu rudenį. Turbūt ir Prezidento statuso reikalai bus sprendžiami lygiagrečiai? Siūlyčiau Laisvės partijai nepraterioti tokio kozirio. Štai pirmas motyvas, kodėl V. Landsbergis negaus prezidento statuso. Reikia priminti 2002 metų Konstitucinio Teismo (KT) nutarimą: lygiai prieš 20 metų KT konstatavo, kad valstybės vadovo statusas Konstitucijoje nustatomam laikui įgyja tik vienas asmuo – prezidentas, kuris išrenkamas piliečių. Nuo kada V. Landsbergis buvo išrinktas Lietuvos Respublikos piliečių? Štai antras motyvas: kitame KT nutarime aiškiai parašyta, koks buvo 1990–1992 metų, dirbusio Aukščiausios Tarybos pirmininko, statusas. Eureka. Šis statusas nėra tapatus 1992 metų Konstitucijos įtvirtintam valstybės vadovo statusui.

Vis bandoma pabrėžti, kad V. Landsbergis svarbiu Lietuvai metu vykdė šaliai svarbius sprendimus. Aš tuo neabejoju, tuokart mūsų visų sprendimai ir vienybė buvo labai svarbūs. Tik nė vienas iš mūsų neatlikome Prezidento funkcijų. To nedarė ir V. Landsbergis – Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas. Jis buvo įstatymų leidžiamosios valdžios vadovas. Priminsiu, kad Prezidento funkcijoms tapačias funkcijas atliko Prezidiumas. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjui neleidžiama nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigtas individualus prezidento teisinis statusas ir sudarytos teisinės prielaidos kurį nors kitą asmenį prilyginti prezidentui – valstybės vadovui. Tai reiškia, kad, būdamas Atkuriamojo Seimo Pirmininku V. Landsbergis jokiu būdu negalėjo užimti Prezidento pareigų. Konstitucinio Teismo 2002 metų birželio 19 dienos nutarimu konstatuota, jog pagal Konstituciją prezidento, kaip valstybės vadovo, teisinis statusas skiriasi nuo visų kitų valstybės pareigūnų teisinio statuso. Akivaizdu, jog 1990–1992 metais dirbusios Aukščiausiosios Tarybos pirmininko statusas nėra tapatus 1992 metais Konstitucijoje įtvirtinto prezidento, kaip valstybės vadovo, statusui. Jis buvo ir Tarybos pirmininku, ir Tarybos nariu. Prezidentui eiti kitas pareigas ir gauti algą už jas jokiu būdu nebuvo ir nėra negalima. Nuo 1990 Respublikos Prezidentas negali būti Seimo nariu, negali užimti jokių kitų pareigų ir gauti kitokio atlyginimo, išskyrus Respublikos Prezidentui nustatytą atlyginimą ir atlyginimą už kūrybinę veiklą. Viskas paprasta, Vatsonai. Asmuo, išrinktas Respublikos Prezidentu, turi sustabdyti savo veiklą politinėse partijose. Tik tuomet jis galės teikti Seimui trijų Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūras, skirti ir atleisti kariuomenės vadą, įvesti karo ar nepaprastąją padėtį. Žinoma, pateikiant tokį siūlymą Seimui. Priminsiu, kad anuomet tokias funkcijas vykdė Prezidiumas. Jeigu dabartiniai valdantieji sugalvotų padaryti išimtį savo partijos patriarchui, tai būtų teisinis precedentas. Ir kas įdomiausia – neišvengiamai prezidento statusas tektų ir Artūrui Paulauskui, kuris po Rolando Pakso apkaltos laikinai vadavo valstybės vadovą, ėjo jo pareigas, atliko jo funkcijas. Bet A. Paulauskas sau nieko nereikalauja, nespaudžia valdžios ir jo partija.

Nenoriu menkinti V. Landsbergio įnašo į Lietuvos laisvę, tačiau į prezidento statusą jam yra vienas vienintelis kelias – dalyvauti prezidento rinkimuose ir būti išrinktam. Taškas.