Remigijus Žemaitaitis
Remigijus Žemaitaitis

Pabūsiu pranašu – konservatoriai elgiasi labai panašiai, kaip 2009 metais, kai neigė ekonominę krizę. Jie vėl tarsi imasi naktinės mokesčių reformos. O kaip kitaip, nes dieniniuose posėdžiuose jie nedalyvauja. Jie tik kalba apie nuostabų kitų metų biudžetą ir be jokių diskusijų stumia žvėriškus mokesčius už automobilius, nekilnojamą turtą, akcizus kurui ir pan. Panašu, kad varo verslą ir žmones iš Lietuvos.

Gal konservatoriai nuo „žolytės“ perėjo prie stipresnių narkotikų ir posėdžių metu kažką vartoja kartu su Laisvės partija. Iš ko sprendžiu? Valdantieji neateina į posėdžius, kuriame svarstomas biudžetas! O tas biudžetas – su 3 milijardų eurų deficitine skyle!

Gali būti, kad jie visi jau žino, kaip balsuos. Na, kaip? Kaip kažkas liepė, taip ir balsuos. Patvirtins, paplos rankutėmis ir išsiskirstys. O gal jie neateina dėl to, kad dar turi šiek tiek sąžinės ir bijo, jog pradės graužti?

Tai labai maža tikimybė, juolab, kad sąžinės sergėtojai ir etalonai – daugybė žurnalistų ir politikos apžvalgininkų – elgiasi lyg tikros „bitch“. Jie, užuot graužę ir ieškoję politikų sąžinės likučių, bando įsiteikti. Gal už grašį, gal gardesnį kąsnį. Kai kurie įsivaizduoja taip pelnantys garbę ir žinomumą.

Štai vienas jų yra tiesiog politinės žurnalistikos Olimpo viršūnė ar net pati karūna. Buvęs liberalų propagandos ministras, didysis politikos komentatorius ir dabartinių valdančiųjų nenuilstantis palaikytojas bei glostytojas Rimvydas Valatka – tarsi mano mintis būtų nuskaitęs ir daug kur išsakytus žodžius pakartojęs.

Nesistebiu, kad iš R. Valatkos negirdžiu kritikos šalies valdžiai – kas šiaip jau būtų labai normalu ir gerbtina būnant žurnalistu. Nustebau tik, kad žmogus aiškiai išsakė, kas šiuo metu dedasi su pinigais.

Taip – Europos centrinis bankas juos spausdina lyg saldainių popierėlius, o prekių už juos nei Europoje, nei Lietuvoje nedaugėja. Tai reikia, kad pinigai tampa vis mažiau vertingi. O tas procesas, kuomet kepalas duonos kasdien kainuoja vis daugiau eurų, vadinamas infliacija.

Tai iš tiesų didžiulis pavojus visiems, kurie turi šiokių tokių santaupų. Visai tikėtina, kad jau po metų tiesiog banke, stalčiuje ar kojinėje gulėję pinigai neteks apie 20 procentų vertės. Hiperinfliacijos atveju – ir žymiai daugiau.

Dar vienas „taip“ – spausdinti ir dalinti pinigus,kad ir po 100 eurų už skiepus, tikrai nėra liberalios ekonomikos ir politikos pavyzdys. Na, čia galima pastebėti ir Valatkos teisingų teiginių motyvą: anot jo, viską čia nedorėliai bankai daro ir mūsų vargšelių pinigus vagia! Mūsų valdžia čia, žinok, niekuo dėta.

O tai jau nėra visiška tiesa. Politika savo šalyje gali labai daug. O ypač tikri liberalai. Tik ne tokie, kuriems svarbiausia gyvenime yra pinigų prikimštos viskio dėžutės.

Tai gal gali premjerė Ingrida Šimonytė tiesiog imti ir dirbti savo šaliai, o ne bankams? O prezidentas? O gal jie abu prieš bankus negali šakotis? Ar dėl tos pačios priežasties nenorima biudžete skirti lėšų ligoninėms, mokykloms, rajonų gaivinimui, žvyrkeliams, žemės ūkio aktyvinimui?

Ekonominės komos atveju esminis dalykas – nedidinti valstybės skolos ir išlaidų. Tokiu būdu natūraliai stabilizuojasi ir susireguliuoja ekonomika. Žinoma, efektas būtų geresnis, jei taip elgtųsi visa ES, o ne pavienė Lietuva.

Konservatoriai turėtų prisiminti tuos 2009-uosius, kai jie kenksmingai vykdė garsiąją diržų veržimo politiką ir tuo pačiu metu skolinosi su žvėriškomis palūkanomis.