Remigijus Žemaitaitis
Remigijus Žemaitaitis

Juokas ir ašaros. Valdančiųjų noras mažinti šešėlį apribojant sandėrių grynaisiais sumą iki 3000 eurų – tai kosminis užmojis, kuris iš šalies atrodo gana graudžiai. Tokią ir didesnę sumą Europoje žmonės gauna algos. Įsivaizduokite – gauna ir negali jos išleisti grynais vienoje vietoje. Absurdas? Be abejonės. O juk kažkas 90 tūkstančių viskio dėžutėje legalizavo nepasirašytu popiergaliu. Kodėl turi kentėti visi sąžiningi žmonės, jei nepavyko pričiupti politiko kyšininko?

Suprantu, kad konservatoriai ir jų partneriai gerokai pasitaškė su lengvatomis savo rinkimų rėmėjams. Dabar reikia kažkaip sulopyti būsimą biudžetą. Suprantu ir tai, kad ekonominį šešėlį reikia apšviesti. Man šviesu ir be to. Neaktualu – aš pats visus apmokėjimus vykdau tik pavedimais. Tik noriu pasakyti, kad po tokių patvarkymų šešėlio šalyje atsiras ketvirtadaliu daugiau. 3000 – tai suma, kurios nepakanka nei normalesniam automobiliui, rimtesniam būsto ar namo remontui. Įvairias paslaugas atliekantys žmonės tiesiog ners po šluota ir kiek įmanoma ims slėpti pajamas. Pirkėjui taps sunkiau įsigyti paslaugą. Jis pats bus priverstas ieškoti galimybių išsigryninti pinigus, sutikti su įvairiomis machinacijomis, kad tik gautų tai, kas jam reikalinga.

Norite pavyzdžių? Tarkime Antanas iš Užvenčio Šiaulių automobilių turguje perka automobilį už 11300 eurų. Jis 2990 moka už mašiną, 2990 – už sėdynę. Dar už tiek pat perka GPS sistemą, ir už likusius 2330 – atnaujintą multimediją ir dujų įrangą. Viskas tik grynais.

Na, gerai, sunku tokią situaciją įsivaizduoti? Šiek tiek lengviau suprasti, jei Rimas iš Laukuvos dažo namą. Darbų vertė 6700 eurų. Vieną dieną už darbus sumoka 2990 eurų, antrą – 2990. O paskutinę darbo dieną – likusius 720 eurų. Čią įsiterpia Ekonomikos ministerija ir premjerė Šimonytė – žviegia, kad negalima skaidyti sandorių ir įrašo tai į taisykles. Dar patikslina, kad draudžiamas bet koks įtartinas skaidymas! Sako – šalys neturi teisės skaidyti sandorio, jeigu taip galėtų būti bandoma išsisukti nuo naujosios prievolės! Tuo metu Izidorius iš Šilalės Rietavo turguje iš latvio perka ūkio padargus. Vertė – 21000 eurų. Izidorius sumoka 2990, žmona Apolonija 2990, sūnus Jonas 2990 ir kaimynas Petris 2990, nes Izidoriui jis nori į priekį sumokėti už būsimą laukų apdirbimą. Tuomet latvis atlieka gana sudėtingą darbą – pakrauna visus padargus ir nugabena Izidoriui į kiemą. Gauna už tai dar 2990 eurų. Už iškrovimą, pajungimą, paruošimą naudojimui – dar tiek pat. Na, dar 70 eurų už parodymą, kaip viskas veikia. Atsiskaitę.

Gerai, neskaidysime sandorio. Tiesiog pirksime padargų dalis atskirai. Dėl namo dažymo – sakysime premjerei, kad iš pradžių planavome nudažyti tik vieną sieną, o vėliau apsisprendėme ir kitą. O čia jau skirtingi pirkimai! Jei jau stačiai premjerė trenks koja ir lieps viską krauti į vieną sandorį, tuomet toks sandoris bus registruojamas Lenkijoje arba Latvijoje, kur tokių reguliavimų nėra. Gal tai skamba kaip suokalbio teorija, tačiau labai panašu, kad toks planas per pinigus žmones padaryti priklausomus nuo valdžios ir bankų – egzistuoja. Viešieji tikslai byloja apie skaidrumą, visuotinį gėrį, tačiau tikrieji kėslai – visiškai iki cento valdyti piliečio kišenę. Valdžiai tai labai patogu. Bankams – saugu. O žmonėms? Dar vienas aspektas – iš pažiūros atrodo, kad sprendimas ne tik įneša skaidrumo, tačiau yra labai patogus, pigus. Deja, šis sprendimas papildomai leis bankams per metus uždirbti per 100 mln. eurų. Būtent tiek taukų už lašinių kilnojimą iš lentynos į lentyną nusės ant bankininkų rankų, praktiškai už nieką. Ar tai negalėtų būti kyšis arba grąža už paramą per rinkimus?

Jeigu tai kyšis, aš siūlau pasiremti teisine praktika ir grynųjų pinigų sandėriams nustatyti visai kitokią sumą – 90 tūkstančių. Ją man padiktavo neseniai paprastu net nepasirašytu popiergaliu įteisinti pinigai liberalo Eligijaus Masiulio viskio dėžutėje.