Pagrindinė valstybės funkcija – piliečių interesų atstovavimas, įtvirtinant ir ginant jų laisves ir teises. Santykis tarp individo ir valstybės turi būti grįstas aiškiai apibrėžtu abipusiu pasitikėjimu, valstybinėms institucijoms veikiant kaip paslaugų piliečiams teikėjui, o ne kaip pastarųjų šeimininkui.

Visuomenei svarbūs sprendimai turi būti priimami tariantis su nevyriausybinių organizacijų, bendruomenių ir verslo atstovais, o jų iniciatyvos – remiamos. Žmogaus teisė išpažinti religiją arba tikėjimą neturi būti varžoma, nebent ji riboja kitų asmenų laisves ir teises arba kelia grėsmę užtikrinant valstybės ir jos piliečių saugumą.

Laisvas nuo įtakos, bauginimo ir spaudimo, laisvas klysti ir taisyti savo klaidas žmogus gali atskleisti savo kūrybiškumą, gali klestėti bei kartu valstybėje kurti pasitikėjimo visuomenę. Žmogus yra laisvas veikti ir gyventi taip, kaip nori, jei tik nepažeidžia kitų asmenų laisvių ir teisių, saistomas laisvių ir pareigų balanso.